Netikėtos Nemuno Taršos Vietos Nuo Baltarusijos Sienos Iki Rusnės

2013-07-17

Vis labiau nepasitikime vandens kokybe ežere, negeriame vandens iš čiaupo, abejojame vietinių žuvų kokybe, o mūsų Baltijos jūra minima tarp labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

Užterštas vanduo yra vis didėjanti problema. Tai tiesiogiai susiję su ekosistemų nykimu bei mūsų pačių sveikata. Geriausias būdas apsaugoti šalies vandenis – neteršti. Tačiau žinant, kad vanduo teka, nepaisydamas miestų teritorijų ar valstybių sienų, išsivagojusiomis upių arterijomis turime susirūpinti, žvelgdami į jas ne vien pro savo namų langus. Norėdami išsaugoti švarias Lietuvos upes, turime atrasti kritines taršos vietas, iš kurių vanduo sklinda, keldamas grėsmę aplinkai, tuo pačiu keisti įpročius bei požiūrį į gamtos teršimą.

Idėja ištirti kintantį Nemuno veidą kilo ekstremalios kelionės baidarėmis metu

Didžiausia Lietuvos upė Nemunas (ilgis – 937 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Kelionės baidarėmis metu VšĮ „Rūpi“ komandos nariai stebėjo kintantį Nemuno vandens veidą. Komandai kilo idėja atlikti nepriklausomą ekologinės Nemuno vandens būklės tyrimą ir pasekti vandens pokytį nuo Baltarusijos sienos iki vietos, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Tyrimo metu buvo užsibrėžta paneigti ar patvirtinti mitą, kad vanduo iš Baltarusijos įteka užterštas ir kad Lietuvoje taršos šaltinių nebeliko, o mūsų upėmis teka švarus ir numatomas normas atitinkantis vanduo. Komanda iškėlė tikslą ištirti Nemuno vandens ekologinės būklės pokytį nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių, atrasti silpniausią grandį ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, ką mes galime/turime daryti kitaip, kad Nemunas taptų švaresniu.

Pasitarus su aplinkosaugininkais, Nemuno vandens mėginiai buvo paimti 2013 metų birželio mėnesį. Tyrimo metu buvo paimti 9 paviršinio Nemuno vandens mėginiai iš atkarpos nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės (Nemuno ilgis Lietuvoje – 359 km), 5 Neries upės mėginiai (upės ilgis – 510 km, Lietuvoje – 228 km) ir atlikti Biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7), Amonio kiekio nustatymo ir Bichromatinės oksidacijos nustatymo tyrimai.

Projekto Rūpi Nemunas tyrimo eiga

Didesnės upės, tokios kaip Nemunas ar Neris bei maži Lietuvos upeliai yra nuolatinis gėlo vandens tiekėjas ežerams, Baltijos jūrai. Upės maitina milijonus žmonių drėkindamos laukus, teikia vandenį miestams, fermoms, gamykloms, jos yra vertingas energijos šaltinis namams bei pramonei. Tačiau technologijos ir inžinerija drastiškai keičia natūralų gamtos ritmą, žemdirbystė nuodija dirvožemį cheminėmis trąšomis, pramonė į upes išmeta nepilnai išvalomas nuotekas, nesąmoningai upes teršiame ir mes patys – neatsakingai sodininkaudami, mesdami šiukšles, kur papuolė, nesirūpindami buitinių nuotekų savalaikiu išvežimu ir t. t.

„Rūpi“ komandos Nemuno ekologinės būklės tyrimas – tai žmogaus veiklos padarinių analizė, atskleidusi vandens taršos tendencijas, Nemunui tekant greta Lietuvos miestų ir miestelių, žemės ūkio vietovėse. Norint objektyviai įvertinti Nemuno vandens ekologinę būklę, vandens rodikliai buvo lyginami su gerai žinomu, vizualiai švariu bei skaidriu Galvės ežero vandeniu Trakų mieste. 2013 m. Nemuno ekologinės būklės vertinimas buvo atliktas remiantis Lietuvoje galiojančiais Aplinkos apsaugos ministro pasirašytais teisės aktais. Tyrimui buvo pasirinkti keli rodikliai: BDS rodiklis (biocheminis deguonies suvartojimas arba buitinių ir pramonės nuotekų rodiklis) bei amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis.

BDS parametras dažniausiai naudojamas siekiant įvertinti buitinės ir pramoninės taršos poveikį vandens telkiniams-priimtuvams, taip pat nuotekų valymo proceso efektyvumą. Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS) parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos vandenyje esančias organines medžiagas.

Upių ekologinės būklės rodiklių vertinimo lentelė pagal BDS7 parametro rodiklius:

Rodiklis        Etaloniniųsąlygų rodiklių vertė           Labai gera        Gera                   Vidutinė               Bloga             Labai bloga

BDS7, mg/l                           1,80                                           <2,30          2,30–3,30           3,31–5,00           5,01–7,00         >7,00

Šalia gamtinių šaltinių vandens telkinių BDS parametro vertes taip pat gali įtakoti ir antropogeninė tarša – sutelktosios ir pasklidosios taršos šaltiniai. Pagrindiniai BDS įtakojantys sutelktosios taršos šaltiniai yra miestų ir kaimo gyvenviečių nuotekų valymo įrenginiai, popieriaus, maisto ir mėsos perdirbimo įmonių nuotekų išleistuvai. Pasklidoji tarša – tai nuotėkis nuo žemės ūkio teritorijų, miestų bei gyvulininkystės kompleksų. Atlikti tyrimai rodo, kad tiek sutelktoji, tiek pasklidoji tarša, jei nėra tinkamai kontroliuojama, gali smarkiai padidinti BDS koncentracijas vandens telkiniuose.

Amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis. Lietuvoje atlikus studiją apie geologinės aplinkos užterštumą, paaiškėjo, kad amonio koncentracija gruntiniame vandenyje didžiausią leidžiamą koncentraciją dažniausiai viršija degalinių, sąvartynų, fermų aplinkoje.

Upių ekologinės būklės rodiklių vertinimo lentelė pagal amonio koncentracijos rodiklius:

Rodiklis                                 Etaloniniųsąlygų rodiklių vertė      Labai gera          Gera              Vidutinė                   Bloga          Labai bloga

Amonis NH4-N, mg/l                          0,06                                         <0,10            0,10–0,20         0,21–0,60              0,61–1,50         >1,50

Su nuotekomis patekęs į vandens telkinį, amonis (NH4) disocijuoja ir virsta amoniaku. Susidaręs amonis yra labai toksiškas junginys. Nedideli šio elemento kiekiai vandenyje (0,0125–3,0 mg/l) pražūtingai veikia daugelį rūšių šiltavandenių ir šaltavandenių žuvų. Tarpinis amonio oksidavimo produktas – nitritai (NO2) yra kenksmingi vandens organizmams esant palyginti mažoms koncentracijoms – didesnėms kaip 1,0 mg. Kai nuotekos valomos biologiškai, vykstant amonifikacijos reakcijoms organinis azotas skyla į amonį, o amonis ištirpusio deguonies aplinkoje skyla į nitritus, vėliau – į nitratus.

Jei neįsisavintos trąšos lieka dirvoje, jos skverbiasi gilyn ir užteršia gruntinį vandenį. Nitritais ar nitratais užterštas gruntinis vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos – taršą galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais. Dauguma žmonių mano, kad, užvirinus vandenį, visi teršalai iš jo dingsta. Tačiau reikia žinoti, jog tokiu būdu žūsta tik mikrobai, o cheminės medžiagos (nitratai, nitritai ir amoniakas) lieka. Be to, nitratų koncentracija netgi didėja, jei vanduo arbatai (tarkime, virdulyje) nėra keičiamas, o užvirinamas tas pats keletą kartų.

Jei žmogaus gaunamos dozės didelės (geriant užterštą vandenį), nitritai ir nitratai yra žalingi organizmui. Itin jautrūs kūdikiai ir besilaukiančios moterys, taip pat silpnesnės sveikatos vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji kraujotakos ir kvėpavimo sistemų ligomis, turintys tam tikrų fermentų trūkumą. Nitritai jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti į audinius deguonies kiekio. Organizme vystosi deguonies badas, kurio požymiai – pykinimas, viduriavimas, galvos skausmas, silpnumas ir kt.

Projekto Rūpi Nemunas 2013 tyrimo rezultatai nustebino

Nepriklausomai atliktas Nemuno tyrimas atskleidė netikėtas Lietuvos upių taršos vietas bei tekančios upės vandens kokybės kaitą. Nemuno užterštumas nuotekomis bei pramonine veikla (žiūrėti: Rūpi Nemuno tyrimas BDS7 lentelė) upei tekant Lietuvoje (nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės) išauga beveik 4 kartus, o tai rodo, kad mūsų šalyje upės vanduo patiria didžiulį taršos kiekį. Pateikiame pagrindines tyrimo išvadas, padedančias suprasti, kas labiausiai kenkia mūsų upių vandenims:

  • Didžiausias Nemuno užterštumas BDS7 (nuotekos, pramoninė veikla) aptiktas Nemunui tekant iš Rusnės (5,7+-0,5).
  • Nemuno amonio rodiklis (trąšos, pramoninė veikla), lyginant Nemuno vandenį prieš Druskininkus (prie Baltarusijos sienos) ir Nemuno vandenį prieš Kauno HE, išauga 18 kartų. Didžiausias Nemuno amonio rodiklis – Nemune prieš Kauno HE (0,188+-0,009).
  • Didžiausias Neries užterštumas BDS7 (nuotekomis, pramonine veikla) – Neryje už Šilo (3,9+-0,3). Didžiausias amonio rodiklis – Neryje už Europos parko (0,194+-0,009).
  • Iš Baltarusijos įtekančio Nemuno vandens ekologinė būklė pakito iš vidutinės (2011 m.) į labai gerą (2013 m.).
  • Rusnėje Nemuno vandens būklė pakito iš vidutinės (2011 m.) į blogą (2013 m.).

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, BDS7 koncentracija (buitinės ir pramoninės nuotekos) Neryje ir Nemune ties siena su Baltarusija vis dar neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų. Tačiau, žvelgiant į VšĮ „Rūpi“ atlikto tyrimo duomenis, peršasi išvada, kad į mūsų šalį įtekantis Nemuno vanduo yra labai geros ekologinės būklės. Upei tekant Lietuvos miestais ir miesteliais, vandens upės tarša kinta ir didžiausią amonio koncentraciją pasiekia prieš Kauno HE, o pramonės bei trąšų kiekis labiausiai išauga Rusnės teritorijoje.

Vis dar išlieka klausimas, kiek Nemuno upės vandenų ekologinę būklę įtakoja tarptautinė tarša. Nors mitas dėl įtekančio užteršto vandens iš Baltarusijos uždavė naujus klausimus, tačiau šios kelionės bei tyrimo metu tapo tikrai aišku, kuriose Lietuvos vietose reikia labiausiai susirūpinti Nemuno bei Neries vandenų apsauga.

Kas yra didžiausi Nemuno vandens priešai?

  • Žemės ūkis, intensyvus ūkininkavimas. Lietus padeda mažais upeliais pernešti trąšų, pesticidų likučius, srutas, gyvulių mėšlą ar kitą taršą į didesnes upes ir ežerus, šulinius.
  • Pramonė ir namų ūkiai. Nuotekos išleidžiamos tiesiai į upes ar į sausumos paviršinius vandenis, kurie vėliau vienaip ar kitaip pasiekia jūrą. Ekspertų nuomone, taršą įtakojo miestų, miestelių ir gyvenviečių įmonių nepakankamai išvystyta nuotekų sistema. Vieni didžiausių vandens teršėjų yra degalinės, naftos produktų saugyklos, sąvartynai, fermos ir kiti objektai.
  • Miesteliai su pasenusiais valymo įrengimais.
  • Maistingų medžiagų vandenyje padidėjimas. Nemuno (Kuršių marių) nuotėkis, dėl kurio padidėja maistingų ir organinių medžiagų koncentracijos, gali turėti tiesioginį ir netiesioginį poveikį Baltijos jūros ekosistemai ir atskiroms rūšims. Tiesioginis poveikis siejamas su amonio (ir susijusių nitritų ir nitratų) toksiškumu žuvims. Netiesioginis poveikis dažniausiai pasireiškia biologinės įvairovės sumažėjimu ir dominuojančių augalų bei gyvūnų rūšių pokyčiais; bendros biomasės padidėjimu, vandens drumstumo padidėjimu.
  • Vandens užterštumas buitinėmis šiukšlėmis, plastiku ir t. t.
  • Cheminių priemonių naudojimas piktžolėms naikinti soduose ir daržuose.
  • Automobilių plovimas cheminėmis priemonėmis netoli vandens telkinio.
  • Putojančių šampūnų naudojimas upėse ir ežeruose. Aplinkosaugininkai pastebi, kad didelės žalos gamtai nebus, jei upėje ar ežere šampūnais naudosis ir prausis vienas žmogus, tačiau jei tai darys visas kaimas – rezultatai šokiruos.

Ką tu gali daryti kitaip, kad upės Lietuvoje išliktų švarios ir saugios?

Retai kada susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negu jo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimo kanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolat keliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tik vandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėl oro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis ir upeliais į jūrą. Tobuliausi valymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip, kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui, žmogui. Švaraus vandens Žemėje mažėja, todėl rekomenduojame laikytis principo – rūpintis Lietuvos upėmis kiekvieną dieną, darant sąmoningus ir draugiškus aplinkai pasirinkimus:

  • auginti daržoves soduose ir daržuose su minimaliu poveikiu aplinkai (naudojant kuo mažiau cheminių trąšų);
  • pirkti smulkių ūkininkų užaugintas vietines, ekologiškas daržoves, domėtis augintojų požiūriu į gamtos išsaugojimą, naudojamas trąšas;
  • vartoti mažiau mėsos, nes vandenį teršia netvarkingai įrengtos, per arti telkinių pastatytos gyvulių fermos. Su žemės ūkio gamyba susieta vandens tarša apima dideles teritorijas, užteršiamos mažos upės, nuo kurių priklauso ir didelių upių švarumas;
  • kaimo vietovėse, sodų bendrijose bei visur, kur nėra centralizuotos nuotekų kanalizacijos, pasirūpinti profesionaliu nuotekų išvežimu;
  • nešiukšlinti, rūšiuoti;
  • vartoti mažiau, rinktis atsakingai. Pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamintojai kiekvienais metais planuoja uždirbti vis didesnius pelnus, nepaisydami poveikio aplinkai ir žmogui;
  • didinti sąmoningumą. Apie mūsų pasirinkimų poveikį gamtai nuolat kalbėti su vaikais. Burti atsakingas bendruomenes, būti aktyviems, diskutuoti ir spręsti iškilusias problemas kartu;
  • apie pastebėtus upės ar ežero vandens pakitimus (kvapas, spalva, skaidrumas) pranešti specialistams.