Tyrimas paneigė mitą, kad Lietuvos upių vanduo yra švarus

2015-10-16

Seniausios pasaulio civilizacijos kūrėsi prie upių. Ir dabartiniais laikais, norėdami kokybiškai pailsėti, vykstame į gamtą, mėgaujamės upių ir ežerų grožiu bei gaiva. Tačiau net nesusimąstome, kad upių vandens tarša vis dar lieka didele Lietuvos ekologine problema apie kurią kalbama per mažai.

VšĮ „Rūpi“ atliko Nemuno ir Neries upių ekologinės būklės tyrimus, kurių rezultatai nustebino — Lietuvos teritorijoje Nemuno vandens užterštumas (nuo Alytaus iki Kauno) išauga dvigubai, todėl drąsiai galime daryti prielaidą, kad Lietuvos upių vandenį neatsakingai teršiame patys.

Draugai Aurimas ir Džiugas 2012 metais metė sau iššūkį — per penkias dienas dviviete baidare nuplaukti nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių. Kelionės metu bičiuliai ne tik žavėjosi nuostabia Lietuvos gamta, bet ir stebėjo kintantį upių vandens veidą. Ekstremalios kelionės metu kilo idėja ištirti Nemuno ir Neries vandens ekologinės būklės pokytį nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių. Pirmasis tyrimas buvo atliktas 2013 metais.

2013 metais atliktas Nemuno ir Neries vandens ekologinės būklės tyrimas atskleidė netikėtas Lietuvos upių taršos vietas — Nemunui tekant Lietuvos teritorijoje BDS rodiklis 2013 metais išaugo beveik 4 kartus, o tai rodo, kad mūsų šalyje upės vanduo patiria didžiulį taršos kiekį. Didžiausias Nemuno užterštumas BDS7 (nuotekos, pramoninė veikla) buvo stebimas už Rusnės (5,7+-0,5). Nemuno amonio rodiklis (trąšos, pramoninė veikla), lyginant duomenis prieš Druskininkus (prie Baltarusijos sienos) ir prieš Kauno HE, išaugo 18 kartų. Didžiausias Nemuno amonio rodiklis – Nemune prieš Kauno HE (0,188+-0,009). Didžiausias Neries užterštumas BDS7 (nuotekomis, pramonine veikla) – Neryje už Šilo (3,9+-0,3). Didžiausias amonio rodiklis – Neryje už Europos parko (0,194+-0,009). Didžiausia upių tarša 2013 metais buvo stebima prieš Kauno HE ir Rusnės teritorijoje.

2015 metų rugpjūčio mėnesį buvo paimti 9 paviršinio Nemuno vandens mėginiai atkarpoje nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės (Nemuno ilgis Lietuvoje – 359 km), 5 Neries upės mėginiai (upės ilgis – 510 km, Lietuvoje – 228 km). Prie upių vandens ekologinės būklės tyrimo prisidėjo ir būrys savanorių, kurie palengvino užduotį paimti vandens mėginius skirtinguose Lietuvos taškuose tuo pačiu metu.

2015 metų tyrimo rezultatai: blogiausia situacija Kauno mariose

Nemuno ekologinės būklės vertinimas buvo atliktas remiantis Lietuvoje galiojančiais Aplinkos apsaugos ministro pasirašytais teisės aktais. Nemuno ir Neries upių vandens tyrimo rezultatai lyginami su vizualiai švaraus, bet gausiai žmonių lankomo Galvės ežero vandeniu. Pasitarus su aplinkosaugininkais, tyrimui buvo pasirinkti du rodikliai: BDS7 (biocheminis deguonies suvartojimas arba buitinių ir pramonės nuotekų rodiklis) ir amonis (galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis).

BDS parametras dažniausiai naudojamas siekiant įvertinti buitinės ir pramoninės taršos poveikį vandens telkiniams-priimtuvams, taip pat nuotekų valymo proceso efektyvumą. Jis rodo deguonies kiekį, būtiną biocheminiam lengvai skylančių organinių teršalų oksidavimui per 7 paras atlikti. Pagal galiojančias upių paviršinių vandenų būklės vertinimo taisykles, BDS7, mg/l būklė skirstoma į penkias klases — labai gera ( 2,30–3,30), gera (2,30–3,30), vidutinė (3,31–5,00) bloga ( 5,01–7,0), labai bloga (>7,00).

2015 metų BDS7 rodiklio tyrimo rezultatai:

► Nemunas prie Alytaus, BDS (nuotekos) rodiklis palyginus su 2013 metais išauga daugiau kaip du kartus, ekologinė būklė pasikeitė iš labai gera į vidutinė.
Nemunas prie Prienų, BDS (nuotekos) rodiklis — didžiausias Lietuvoje (6,5+-0,5). Palyginus su Nemunu prie Vilkijos, BDS rodiklis išaugo 6 kartus. Ekologinė būklė – bloga.
► Nemunas už Prienų BDS rodiklis išaugo pusantro karto. Ekologinė būklė – vidutinė.
► Nemunas prieš Kauno HE palyginus su 2013 metais BDS rodokilis išaugo du kartus, amonis — šešis kartus. BDS rodiklis palyginus su Nemunu prie Vilkijos didesnis 6 kartus. Ekologinė būklė – bloga.

Amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis. Visų formų azoto junginių, esančių nuotekose arba vandenyje, suma išreiškiama bendruoju azotu (Nb, mg/l). Pagal galiojančias upių paviršinių vandenų būklės vertinimo taisykles, amonis, mg/l būklė skirstoma į penkias klases — labai gera ( <0,10), gera (0,10–0,20), vidutinė (0,21–0,60) bloga (0,61–1,50), labai bloga (>1,50).

Nemuno amonio tyrimo (galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis indikatorinis rodiklis) rezultatai nustebino:

Nemunas prieš Kauno HE amonio kiekis (1,20+-0,06) palyginus su Nemunu prieš Druskininkus išauga 120 kartų ( 0,61–1,50 mg/l). Remiantis galiojančiais paviršinių vandens telkinių rodiklių vertinimo kriterijais, situacija — bloga.

Kokie rajonai gali didžiuotis gerėjančia vandens būkle?

Nemuno ekologinės būklės rodikliai pagerėjo prie Jurbarko ir Rusnės (ekologinė būklė pasikeitė iš labai bloga į labai gera). Nemune arčiau Vilkijos pagerėjo ir amonio, ir BDS rodiklis (pakito iš vidutinės į labai gera).

Neries vandens ekologinės būklės 2015 metų tyrimo rezultatai džiugina. Palyginus su 2013 metais penkiose atkarpose, kuriose buvo imami mėginiai tiek BDS7, tiek amonio rodikliai labai geri. Pagerėjo situacija Neryje už Buivydžių, už Europos parko ir už Šilo (BDS rodiklis pakito iš vidutinių į labai geri).

Tyrimo išvados nustebino

Atliekant nepriklausomą Nemuno ir Neries upių tyrimą paaiškėjo, kad nors apie vandens švarą kalbame daug, tačiau situacija nesikeičia. Negana to, po dviejų metų Nemuno vandens ekologinė būklė (BDS7, nuotekos) prieš Prienus ir Kauno HE pablogėjo net du kartus. Nors vis dar gajus mitas, kad į Lietuvą įteka nekokybiškas vanduo iš Baltarusijos, tačiau Lietuvos teritorijoje Nemuno vandens užterštumas (nuo Alytaus iki Kauno) išauga du kartus. Galime daryti prielaidą, kad Lietuvos upių vandenį neatsakingai teršiame patys.

„Palyginus gausiai turistų lankomo Galvės ežero vandens mėginius su Nemuno vandeniu prie Prienų ir Kauno HE, nuotekų rodiklis išauga 4 kartus. Man rūpi, kuo remiantis nustatoma leistinos vandens taršos normos? Ar mes galime reikalauti, kad Lietuvos upių vanduo būtų švarus, kai leistinos taršos normos labiau tolerantiškos, nei reiklios?“ — sako VšĮ „Rūpi įkūrėjas Aurimas Stabingis.

Rezultatai prie Kauno HE stebina ne tik dėl Nemuno užterštumo nuotekomis, bet ir amoniu (trašomis). Palyginus Kauno HE ir Nemuno prieš Druskininkus rodiklius užterštumas amoniu išauga net 120 kartų. Tačiau, remiantis galiojančiais teisės aktais, situacija įvardijama, kaip bloga, tačiau nėra labai bloga. Tyrimo metu kilo klausimas, kaip vykdoma vandens ekologinės būklės priežiūra Alytaus, Prienų, Kauno apskrityse. Ar galime daryti prielaidą, kad esant tokiems dideliems vandens kokybės skirtumams Lietuvos upių ekologinės būklės rodikliai yra per daug tolerantiški? Ar Prienų, Alytaus, Kauno rajonuose, greta vandens telkinių gyvenantys žmonės, gali būti tikri, kad upių vandens kokybė yra tinkamai stebima?

Palyginus gausiai lankomo Galvės ežero vandens ekologinę būklę su Nemuno ir Neries vandens rodikliais, galime daryti prielaidą, kad nesame pakankamai reiklūs nei vandens kokybei, nei sau. Tris kartus labiau užterštas vanduo prie Kauno HE, remiantis galiojančiais teisės aktais, vis dar gali būti vertinamas patenkinamai. Tokio vandens ne tik nenorėtume paskanauti, bet ir jame maudytis. Kviečiame tiek valdžios institucijas, tiek piliečius būti atsakingiems, pilietiškiems ir griežtesniems patiems sau, kad galėtume didžiuotis švariu Lietuvos upių vandeniu.

Rekomendacijos gerinti Lietuvos upių vandens ekologinę būklę

Visi norime, kad vanduo būtų švarus. Žinoma, geriausias būdas išsaugoti švarų vandenį — jo neteršti. Nors dėl upių ir ežerų vandens taršos esame linkę kaltinti vien pramonę, žemės ūkį, nekokybiškus nuotekų valymo įrenginius, tačiau svarbu suprasti, kad upių vandenį teršia ne tik ūkininkai, tręšdami laukus, ar pramonės objektai, bet ir kiekvienas iš mūsų, pvz., naudodami indų ploviklį ar nekokybiškus skalbiklius. Tai gi, ką mes galime daryti kitaip?

Pirkime mažiau. Besaikis vartojimas produktų, kurių gamybos procese buvo teršiamas vanduo, taip pat prisideda prie upių ir ežerų vandens taršos. Sąmoningas vartojimas skatins ekologinių produktų paklausą ir prisidės prie švaresnės aplinkos kūrimo.
Rinkimės skalbimo miltelius be fosfatų>. Daugelio įprastinių skalbimo miltelių sudėtyje yra iki 30 % fosfatų. Šios medžiagos, patekusios į upes, skatina vandens augalų ir dumblių vešėjimą. Jiems yrant, vandenyje mažėja deguonies, todėl žuvys ima dusti. Rinkimės skalbimo priemones, kurių sudėtyje yra ne daugiau kaip 5 % fosfatų (o dar geriau, kad jų ten visai nebūtų).
Buitinė chemiją keiskime soda ar actu. Aštrų kvapą turinti buitinė chemija ne tik kenkia ją naudojančiam žmogui, sukelia alergiją, bet ir, patekusi į vandens telkinius, žudo vandens organizmus. Užterštus paviršius valykime acto, vandens mišiniu arba geriamąja soda.
Maudydamiesi upėse ir ežeruose nenaudokime putojančių šampūnų ar ploviklių.
Pirkime iš pažįstamų ūkių. Esant galimybei, žemės ūkio produktus pirkime iš pažįstamų ūkių arba rinkimės ekologišką produkciją, kuri auginama naudojant gerokai mažiau trąšų. Vartodami ekologiškus produktus, ne tik rūpinamės savo ir šeimos sveikata, bet ir prisidedame prie aplinkos taršos mažinimo.
Vartokime mažiau mėsos, nes vandenį teršia netvarkingai įrengtos, per arti telkinių pastatytos gyvulių fermos.
Automobiliai teršia ne tik orą, bet ir vandenį. Įprasta manyti, kad automobiliai teršia orą, tačiau jiems prižiūrėti reikia benzino, alyvų, valiklių, kurių su lietumi gali patekti į vandens telkinius. Ypač žalinga automobilius plauti greta vandens telkinių arba kiemuose. Esant galimybei rinkimės dviratį. Juo galėsite minti ir visai šalia upės esančiais keliukais ir mėgautis gamtos grožiu.
Rūšiuokime pavojingas atliekas. Pasidomėkite, kur jūsų rajone galima priduoti pavojingas atliekas. Netvarkingai paliktos pavojingos atliekos gali užteršti netoliese esančią upę, gruntinius vandenis.
Auginkime patys. Esant galimybei, vaisius ir daržoves užsiauginkime patys. Jei mūsų žemdirbystės laukas ribojasi su upe ar ežeru, lysves įrenkime 5–10 metrų atstumu upės ar ežero pakrantės.
Saikingai naudokime trąšas. Trąšų pertekliaus augalai nepasisavina, todėl lietus jį nuplauna į upę, ežerą, ištirpęs pasiekia gruntinius vandenis. Pastebima, kad iš dirbamų laukų į vandens telkinius daugiausia patenka azoto ir fosforo junginių. Dėl to suveša upėse augantys augalai, ežerai ima dumblėti.
Atnaujinkime nuotekų valymo įrengimus. Ekspertų nuomone, upių vandens taršą įtakoja miestų, miestelių ir gyvenviečių nepakankamai išvystyta nuotekų sistema. Vieni didžiausių vandens teršėjų yra degalinės, naftos produktų saugyklos, sąvartynai, fermos, sodų bendrijos ir kiti objektai.
Būkime aktyvūs ir neabejingi mus supančiai gamtai. Apie mūsų pasirinkimų poveikį gamtai nuolat kalbėkime su vaikais. Būkime aktyvūs, diskutuokime ir spręskime iškilusias problemas, apie pastebėtus upės ar ežero vandens pakitimus (kvapas, spalva, skaidrumas) praneškime specialistams.

Šie nedideli elgsenos pokyčiai neturės didelės įtakos mūsų gyvenimo kokybei, bet poveikis aplinkai bus milžiniškas.