Vertinant įmonių socialinės atsakomybės veiklas svarbiausia suvokti, ar įmonė daro tik tiek, kiek numato įstatymas (ir garsiai apie tai praneša), ar imasi veiklų, nes jai rūpi prisidėti prie teigiamų pokyčių ir įmonės viduje, ir aplinkoje. O kad tai padaryti būtų lengviau sugriausime kelis mitus.

Mitas Nr. 1: socialinė atsakomybė —  rinkodaros triukas

Ar įmonė, kuri prisidėjo įrengiant, pavyzdžiui, vaikų globos namų patalpas, gali pelnytai didžiuotis socialiai atsakingos įmonės titulu? Ir taip, ir ne. Taip, jei įmonės darbuotojai dalyvavo įrengdami patalpas, dažė sienas, bendravo su vaikais. Ne, jei paramai skirtos lėšos buvo pervestos  į nurodytą sąskaitą, o įmonės darbuotojai nieko apie tokį projektą nėra girdėję. Tokiu atveju tai – filantropija, o ne socialinės atsakomybės veikla.

Svarbu atminti, kad socialinė atsakomybė – tai ne tik nuolatinis įsipareigojimas prisidėti prie darnios aplinkos kūrimo, bet ir darbuotojų įsitraukimas bei bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Socialiai atsakingos organizacijos, žinodamos kur daro didžiausią neigiamą įtaką aplinkai, turėtų ne tik ieškoti būdų, kaip šį poveikį mažinti, bet ir socialinę atsakomybę integruoti į įmonės veiklos strategiją.

Mitas Nr. 2: socialinė atsakomybė – tik didelėms (tarptautinėms) įmonėms

Socialiai atsakingo verslo plėtra Lietuvoje stebima jau ne pirmus metus. Mūsų šalyje socialinės atsakomybės programų diegimą pradėjo vykdyti užsienio kapitalo įmonės, perėmusios atsakingo verslo vystymo kultūrą iš valdančiųjų kompanijų Vakarų ir Skandinavijos šalyse. Tokios įmonės turi pavyzdį, kaip įkvėpti darbuotojus prisidėti prie aplinkosauginių ir socialinių projektų, aiškiai suvokia šios veiklos naudą ir privalumus.

Tačiau net ir mažesnės įmonės, pavyzdžiui, kirpykla ar nedidelė baldų įmonė, gali vykdyti socialiai atsakingas veiklas ir taip džiaugtis išaugusiu darbuotojų lojalumu bei klientų pasitikėjimu. Popieriaus rūšiavimas, vandens taupymas – tai tik pirmieji žingsniai, kuriuos gali daryti ir mažosios įmonės. Tokių įmonių darbuotojai galėtų susiburti neatlygintinai gražindami senjorus senelių namuose ar iš atliekų gamindami lentynas knygoms ligoniams namuose. Įmonė darbuotojus galėtų skatinti sudarydama palankias sąlygas panašioms veikloms įgyvendinti (pavyzdžiui, suteikdama laisvą dieną geriems darbams). Tiek didelėms, tiek ir mažosioms įmonėms sąsajų su socialine atsakomybe reikėtų ieškoti tiesioginėje savo veikloje.

Patirtis rodo, kad mažesnėms įmonėms vykdyti socialinės atsakomybės veiklas yra netgi paprasčiau nei didelėms. Dažniausiai tokiose įmonėse vyrauja sveikesnė darbo atmosfera, darbuotojai geriau pažįsta vieni kitus, galima greičiau priimti sprendimus, kurie įkvėps prisidėti prie teigiamų pokyčių.

Mitas Nr. 3: socialinės atsakomybės veiklos yra brangios

Nemažas būrys vadovų vis dar nesidomi socialinės atsakomybės veiklomis iš anksto turėdami nuostatą, kad tai yra pinigų švaistymas ir jų įmonė „negali sau to leisti“. Tai gali būti tiesa, jei įmonė turi vieną tikslą – kuo didesnis pelnas šiandien. Tačiau įmonės, kurios kuria ilgalaikį verslo tikslą, suvokia, kad socialinės atsakomybės veikla – ne tik nėra „brangus malonumas“, bet ir padeda sutaupyti, sudaro palankias sąlygas užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą ateityje.

Tinkamas pavyzdys galėtų būti logistinės įmonės sandėlio apšvietimo keitimas į taupų ir draugišką aplinkai. Įmonė, kuri įvertina, kad vienas iš didžiausių jos daromų neigiamų poveikių aplinkai yra didelis CO2 išmetimas į aplinką, pakeitus sandėlio apšvietimą į taupų ir draugišką aplinkai, jau po metų gali džiaugtis ne tik sumažėjusia sąskaita už elektros energiją, bet ir sumažėjusiu CO2 išmetimo kiekiu, o įmonės darbuotojų pasodintas medelių kiekis įprasmintų šios veiklos tęstinumą.

Mitas Nr. 4: darbuotojui svarbu atlyginimas, o ne įmonės socialinės atsakomybė

Ilgalaikius tikslus turinčios įmonės stengiasi ne tik pritraukti, bet ir išlaikyti geriausius specialistus. Jei įmonės vadovai negalvoja, kaip jaučiasi jų darbuotojai, ar jie visiškai realizuoja save, reiškia, kad jie nemąsto, kokią pridėtinę vertę galėtų sukurti vien tik atliekantys pavestas užduotis asmenys. Tyrimai rodo, kad darbo aplinka, galimybė padėti kitiems, realizuoti savo idėjas, pozityvus darbdavio požiūris į darbuotoją motyvuoja labiau nei augantis atlyginimas.

Praktika rodo, kad socialiai atsakingoje įmonėje dirbančio darbuotojo lengvai nesuvilios konkuruojančios įmonės atlyginimas. Toks darbuotojas suvokia, kad atlyginimo skirtumas nesuteiks moralinio pasitenkinimo, gaunamo įmonėje, kuri rūpinasi ir juo, ir supančia aplinka.

Mitas Nr. 5: trūksta gerųjų pavyzdžių ir informacijos, kaip tapti atsakinga įmone

Skaitant populiariosios žiniasklaidos internetinius portalus gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje vykdomos socialinės veiklos yra vien deklaratyvios, įvairius konkursus laimi tarptautinės, didelės įmonės. O įmonei, kuri norėtų žengti pirmuosius socialinės atsakomybės žingsnius, sunku atsirinkti informaciją, suprasti nuo ko pradėti ir į ką atkreipti dėmesį. Šią spragą užpildyti galėtų www.verslasatsakingai.lt puslapis, kuriame aprašomi realūs Lietuvos įmonių pavyzdžiai, dalijamasi ne tik gerąja patirtimi, bet ir praktiniais patarimais.  

Mitas Nr. 6: įmonės socialinės atsakomybės ataskaitų niekas neskaito

Dauguma Lietuvos įmonių vadovų vis dar nesiryžta teikti socialinės atsakomybės ataskaitų galvodami, kad jų rengimas yra daug resursų reikalaujantis darbas, o rezultato „niekas neskaito“. Įmonėms, kurios vis dar abejoja dėl ataskaitų naudos, svarbu atminti, kad organizacijos, kurios jau dabar teikia kokybiškas ataskaitas, įgyja konkurencinį pranašumą prieš delsiančius.

Specialistai pabrėžia, kad kasmet teikiama kokybiška įmonės ataskaita – tai ženklas klientams, potencialiems darbuotojams ir partneriams, kad įmonė turi ilgalaikius tikslus, ja galima pasitikėti ir rasti bendrų sąsajų.  Kokybiška ataskaita nebūtinai turi būti labai plati ar didelė. Organizacijos ataskaita gali tilpti ir į keletą lapų, tačiau joje turi būti aiškiai pateikiami skaičiai, pvz., yra nurodoma, kiek žmonių įsitraukė į organizuojamas veiklas, kaip sumažėjo atliekų kiekis, kuro, vandens, elektros energijos suvartojimas ir t.t.

Svarbiausia — siekti suvaldyti didžiausią įmonės daromą neigiamą poveikį aplinkai ir daryti gerus darbus, tose srityse, kurios svarbios įmonės darbuotojams, bendruomenei. Kasmetinė ataskaita turi padėti atskleisti ir aiškiai įvardyti tai, kas jau buvo padaryta ir tai, ką įsipareigojama vykdyti ateityje.