Žmonių gyvenamosiose teritorijose ir laukuose sniegą kažkas per porą dienų tarsi išnešė arba pavertė jį smagiai čiurlenančiais upeliukais ir tyvuliuojančiomis balomis. Miškuose šie procesai gerokai nuosaikesni ir lėtesni, tačiau jau dabar iš po nykstančių sniego pusnių gėdingai savo galvas ar uodegas kiša tai, kuo negarbingi mūsų piliečiai atsikratė dar rudenį – visokios rūšies ir įvairių gabaritų šiukšlės bei atliekos.

Kad ir kaip būtų liūdna, bet panašu, kad miškų, ar apskritai gamtos tarša, dar ilgai liks kai kurių žmonių (ne)kultūros dalimi ir (ne)priimtina elgesio norma. Tačiau tai galbūt „gera“ žinia tiems, kurie užsiima visuotinių vadavimosi nuo šiukšlių akcijų organizavimu, mat tokia veikla mūsuose bus aktuali dar bent dešimtmetį, kol tam tikrai visuomenės daliai bus įskiepyta teisinga atsikratymo šiukšlėmis ir atliekomis kultūra.

Pernai balandžio mėnesį vyko dvi visuotinės švarinimosi akcijos – visiems gerai žinoma „Darom“, kurioje kasmet dalyvauja tūkstančiai visos Lietuvos piliečių ir surenka šimtus tonų šiukšlių kiemuose, gyvenvietėse, pakrantėse, parkuose ir pan., o kita – VšĮ „Rūpi“ organizuota akcija „Išlaisvinkime miškus nuo šiukšlių“. Šios akcijos organizatoriai pirmą kartą atkreipė visuomenės dėmesį ne į šiukšles miestuose ar pakrantėse, bet į žymiai rimtesnę problemą – Lietuvos miškų virtimą sąvartynais!